„Niekas nežino, ką reikės daryti“, – taip apie Lietuvos pasirengimą visuotinei gynybai kalba jos stiprinimo iniciatyvos atstovai. Nors valstybėje jau veikia įvairūs planai ir institucijos, pasak jų, trūksta bendros sistemos, kuri užtikrintų ne tik kariuomenės, bet ir savivaldybių, verslo, medicinos įstaigų bei visuomenės pasirengimą realiai krizei. Iniciatoriai siūlo prie Vyriausybės steigti Visuotinės gynybos centrą ir jau kitų metų biudžete numatyti tam reikalingą finansavimą.
Trečiadienio „Dienos temoje“ – signataras Arūnas Degutis, ambasadorė Gintė Damušytė ir asociacijos „Visuotinė gynyba“ vadovas Tomas Godliauskas.
– Pone A. Deguti, Lietuvos gynyba turi remtis tokiomis dviem atramomis, kaip jūs sakote: NATO kolektyvine gynyba ir visuotine gynyba. Kas jums leidžia teigti, kad šiandien nėra veikiančios visuotinės gynybos Lietuvoje ir neatrodo, kad iš viso kažkas mėgino padaryti, jog tokia būtų sukurta?
Arūnas Degutis: Didžiausia problema yra tai, kaip žmonės supranta visuotinę gynybą. Kiek bekalbame, ar politikai, ar visuomenė – visi supranta labai skirtingai. Vieni mano, kad viską išspręs NATO, o kiti supranta, kad reikia visiems kariauti su šautuvais – visa visuomenė turi išeiti kovoti. Mes aiškiname, kad pirmiausia tai yra tęstinumas konflikto metu, kai turi veikti visos funkcijos: turi veikti savivaldybės, turi būti užtikrintas maitinimas ir medicina.
