„Surinkime milijardą gynybai iš valstybinės žemės pardavimų“ – tokia idėja pernai rudenį buvo apsėdusi politikų, visuomenininkų ir patriotų galvas. Gražios idėjos euforija užgožė racionalius pasvarstymus, skaičiavimus ir duomenų modeliavimą.
Tuomet viešai susilažinome su Aplinkos ministru, kad gynybai iš parduotos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės lopinėlių pagal tokią schemą, kaip suplanavo Seimo nariai, milijardo surinkti nepavyks. Nebus surinkta net ir trečdalio milijardo. Susilažinom. Tikiuosi nepamiršo.
Idėjos parduoti valstybinę žemę autoriai, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų iniciatoriai, pavadinčiau juos „K.Starkevičius ir Co“, pakylėti euforijos apie taurią misiją į specialistų pastabas dėmesio nekreipė.
Tuomet sakėme, kad šiame projekte yra numatyta per daug apribojimų ir suvaržymų, o 25 proc. antkainis prie rinkos vertės dar labiau atbaidys potencialius pirkėjus. Tačiau idėjos apakinti žemėtvarkos politikos formuotojai ignoravo pastabas. Įstatymo projektas su visais suvaržymais, ribojimais ir „riebiu“ antkainiu buvo priimtas vienbalsiai, visų 104 salėje tuo metu buvusių Seimo narių balsais. Net susilaikiusių nebuvo. Už tokį projektą balsavo ir dabartinis žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika. 2025 m. lapkričio 13 d. rytiniame Seimo posėdyje jo balsas buvo – už. Dabar gi, tapęs ministru p. K. Mažeika bando aiškinti, kad žemės ūkio paskirties žemės pardavimas ūkininkams stringa ne dėl suvaržymų ir antkainio, bet dėl „biurokratinių kliūčių“. Suprask biurokratų nerangumo. Labai populiarus argumentas, praktiškai net nediskutuotinas.
