Praėjo beveik metai nuo tada, kai Teisingumo ministerijos raktai buvo patikėti Ritai Tamašunienei. Kaip ir kaskart, bausmių vykdymo sistemos pareigūnai tikėjosi, kad sisteminių problemų sprendimo, vairą perėmus naujam ministrui ir jo komandai, bus imtasi iš peties. Deja, per šiuos metus nuveikti darbai rodo, kad iš peties imtasi tik intrigų bei sau palankių žmonių protegavimo. Pareigūnai šiandien vis dažniau klausia ne to, kada bus sprendžiamos jų problemos, o ar ministrė apskritai supranta, kokios jos yra.
Atrodo, kad ministrės R. Tamašunienės prioritetus paaiškinti labai sunku. O gal net neįmanoma. Ji savo įsakymu kišasi į keturių Lietuvos kalėjimų tarnybos (LKT) pareigūnų darbo organizavimo klausimus, nors tai turėtų būti įstaigos vadovo atsakomybė. Tuo pat metu ministrė nereaguoja į situacijas, liečiančias dešimtis darbuotojų. Pavyzdžiui, LKT Dokumentų valdymo skyriuje dėl ilgai besitęsiančių problemų iš darbo jau išėjo devyni žmonės, dešimtas išeina rugpjūtį, dar trylika darbuotojų oficialiai kreipėsi į ministrę dėl galimo mobingo ir psichologinio spaudimo. Tyrimai atlikti, pažeidimai nustatyti, tačiau iš ministerijos pusės – tik spengianti tyla.
Teisingumo ministerija randa laiko kištis į kasdienį LKT administravimą, bet neranda laiko spręsti klausimų, nuo kurių priklauso visos sistemos ateitis – pareigūnų trūkumo, nekonkurencingo darbo užmokesčio, prastų tarnybos sąlygų ir motyvacijos krizės. Šalies bausmių vykdymo sistema palikta baisiame sovietmetyje: pasenusi infrastruktūra, pareigūnų trūkumas, jų sveikatai ar net gyvybei pavojingos tarnybos sąlygos, elgetiškas atlyginimas.
