Seimo narys Remigijus Žemaitaitis pripažintas kaltu dėl neapykantos kurstymo, o kitas Seimo narys Saulius Skvernelis yra įtariamas kyšininkavimu ir priverstas dėvėti apykoję. Buvęs Seimo narys, buvęs ministras Kazys Starkevičius prisipažino ėmęs kyšį. Buvęs ministras pirmininkas Gintautas Paluckas įsipainiojo į interesų konflikto skandalus ir buvo priverstas atsistatydinti, bet iki šiol dirba Seimo nariu.
Dėl ministro pirmininko Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausioji tarnybinės etikos komisija anksčiau yra nustačiusi, kad jis pasinaudojo tarnybinėmis pareigomis asmeninei naudai gauti ir taip pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymą. Negana to, keliami klausimai dėl jo prekybos sklypais būnant rajono meru ir dėl akademinės etikos ginant disertaciją. Šis pateiktas pastarųjų metų aktualijų, susijusių su politikų nusižengimais ar nusikaltimais, sąrašas gana ilgas, tačiau jį būtų galima ir pratęsti.
Ar vis ilgėjantis prasižengusių politikų sąrašas liudija smunkančią Lietuvos politinę kultūrą? Kokiais politikais visuomenė turėtų pasitikėti? Kodėl politinės partijos nepaiso politikų etikos, reikalaujančios, kad politikai vengtų netgi interesų konflikto regimybės? Dar daugiau, kodėl pradėti teisėsaugos institucijų tyrimai ir netgi įrodyti nusikaltimai politikams leidžia tęsti karjerą? Skandalams vejant skandalą jų galo nematyti, ir kartais atrodo, kad Lietuvos politikoje neliko jokių etikos standartų, o visa politinė sistema lyg automobilis sugedus vairui ir neveikiant stabdžiams nuo kalno nevaldoma rieda žemyn.
