Apie lietuvių aviacijos legendą dailininką keramiką Joną Mikėną, garsiojo skulptoriaus Juozo Mikėno brolį, tiesiog turėjau kada nors parašyti. Teko laimė vaikystėje jį matyti, kai su tėvais lankydavomės Aukštojoje Fredoje. Veido bruožų savo atminty dabar neįžvelgiu, tačiau juos gerai išsaugo nuotraukos. Pamenu senolį, takelyje tarp namo ir tvoros į degimo krosnį kraunantį molinę smulkmę, – bus man dovana.
Kad keramikas – buvo akivaizdu, kad garsus nepriklausomos Lietuvos lakūnas, tada kalbėta tik puse lūpų, giminės rateliuose. Kūryboje galbūt nepasiekė tokių aukštumų kaip brolis Juozas, tačiau ir nepatyrė asmenybę knežinančio svetimos ideologijos smūgio. Visą gyvenimą, net ir liudijęs Lietuvos karo aviacijos baigtį, išliko tiesus. Inžinerinė precizika, atmiešta įgimtu artistiškumu, – J. Mikėno venomis tekėjo ne kraujas, o sprogstamasis mišinys.
„Turbūt laimingai likimas man lėmė, kad jaunystėje teko dalyvauti Lietuvos aviacijos kūrime, kuri buvo reikalinga Lietuvai ne tik funkcine prasme, bet ir kaip tautos dvasios laisvės išraiška. Vėliau, kai galimybės susiklostė nepalankiai mūsų kraštui, teko pereiti į kultūrinį frontą“, – rašė Jonas Mikėnas prisiminimų knygoje „Gyvenimo skrydis“ (Lietuvos technikos muziejus, 1994, Kaunas), kurią pabaigė likus savaitei iki mirties. (Knygos citatų kalba netaisyta.) Tėvo prisiminimus išleido sūnus Algimantas Mikėnas.
