Atsiverčiu naujienų portalus ir vėl regiu tekstus, kuriuose peikiamas JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Šį kartą – pasaulio futbolo čempionato kontekste. Tas pasisveikino, anas – ne, prezidentas ne taip ir ne ten atsistojo, ne taip mostelėjo ranka ir t.t. Detalės, kurios nepelnytai tapo manipuliatyviomis antraštėmis. Man tai nepatinka.
Pirmiausiai, tai aprašinėti, žinant mūsų situaciją, yra kvaila ir nenaudinga. Nes visa, kas pasirodo mūsų viešojoje erdvėje, atsiduria ant reikiamų stalų už Atlanto. Ypač jei tai publikuoja nacionalinės reikšmės naujienų portalai.
Antra, Trumpas galėjo ir leido sau daugiau, nei galėtų tokia proga daryti svetimos šalies vadovas ar net karalius. Jis čia šeimininkas, savas, vietinis. Išrinktas daugumos, demokratiškai. Ir nepamirškime, – kuklumu jis iki šiol nepasižymėjo.
Tai, kad mes sunkiai tai suvokiame yra mūsų pačių, o ne amerikiečių, juo labiau Trumpo, problema. Šioje vietoje susiduriame su įdomia ir diskutuotina istorine problematika. Supaprastinant galima būtų užduoti sau ir ainiams klausimą: kodėl vienus praeities lyderius garbiname, šloviname ir visaip mylime, o kiti tampa blogio įsikūnijimais?
Tarkime, Romos imperatorius Neronas (lot. Nero Claudius Caesar Augustus Germanicus). Valdė nuo 54-ųjų metų ir vėliau tapo vos ne blogio įkūnijimu. Pasakojama, kad, padegęs Romą, grojo lyra ir linksminosi, žudė krikščionis, įsakė atsikratyti motinos, nudaigojo žmoną ir t.t.
