Dvi valandas trunkančios paskaitos, tūkstančiai ranka parašytų žodžių per egzaminą, smogas, sudėtinga biurokratija ir kartu studentų bendruomenė, profesorių rūpestis ir spalvų jūra virtęs universiteto miestelis. Studentės Medėja Šalkutė ir Monika Gulbickytė vieną semestrą studijavo Indijoje ir įsitikino: šalies tikrovė gerokai įvairesnė už jos įvaizdį Europoje, rašoma Vilniaus universiteto (VU) pranešime žiniasklaidai.
VU Filosofijos fakulteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto studentės Indiją iki tol pažinojo iš paskaitų, akademinių tekstų ir asmeninių pomėgių. Nuvykti į šalį Medėjai Šalkutei padėjo vardinė Lubovo Derczanskio Hamiedo stipendija (skiriama Azijos studijų studentams, kad dalį studijų, praktikos ar mokslinių tyrimų jie atliktų Indijoje), o Monikai Gulbickytei – VU ir Jawaharlalo Nehru universiteto (JNU) dvišalių mainų programa. Grįžusios iš Indijos studentės pasakoja apie išsklaidytus kultūrinius stereotipus, žmonių atvirumą ir tai, kodėl Indijos neįmanoma apibūdinti vienu sakiniu.
– Kodėl nusprendėte išvykti semestrui į Indiją?
Medėja: Kadangi pasirinkau studijuoti Indijos ir Pietų Azijos regioną, galimybė bent vieną semestrą pagyventi ir mokytis Indijoje atrodė natūralus žingsnis. Norėjosi ne tik skaityti apie šalį ar klausytis paskaitų, bet ir iš arti patirti jos kultūrą, akademinę aplinką ir kasdienybę.
