„Valstybė, kuri veikia“ – toks buvo socialdemokratų rinkiminis pažadas. Tačiau stebint naujosios Vyriausybės formavimą ir ministrų pasirinkimus, vis labiau kyla klausimas, ar valstybė šioje istorijoje iš tiesų yra svarbiausias prioritetas. Kol kas susidaro įspūdis, kad svarbiausia tampa ne valstybės interesas, o vidiniai partijos susitarimai, lojalumai, karjeros ir patogūs žmonės reikiamose pozicijose.
Taip, ministrus skiria laimėjusi dauguma. Taip, kiekviena partija turi teisę pasirinkti savo komandą. Tačiau kai kalbame apie finansų, vidaus reikalų, švietimo ar aplinkos ministrus, kalbame ne apie partijos personalo sprendimus. Kalbame apie žmones, nuo kurių sprendimų priklausys valstybės finansinis stabilumas, nacionalinis saugumas, švietimo kokybė ir viešųjų pinigų panaudojimas. Todėl visuomenė turi teisę klausti, kokiais kriterijais remiantis tie žmonės pasirenkami.
Ryškiausias pavyzdys – kandidatas į finansų ministrus Taurimas Valys. Prezidentas jį apibūdino kaip ambicingą žmogų, gebantį ieškoti inovatyvių sprendimų ten, kur konservatyvus požiūris esą neveda prie rezultatų. Tačiau Finansų ministerija nėra vieta eksperimentams. Finansų ministras pirmiausia turi gebėti skaičiuoti, planuoti ir užtikrinti fiskalinę drausmę.
