Praėjusį antradienį Rusijos užsienio reikalų ministerijos Daugiašalio bendradarbiavimo žmogaus teisių srityje departamento direktorius Grigorijus Lukjancevas pareiškė, kad Baltijos šalių valdžia neva rengiasi masiškai deportuoti rusakalbius gyventojus. Tai jis pasakė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (Vienoje).
Čia jis pristatė Rusijos ir Baltarusijos užsienio reikalų ministerijų bendrai parengtą, jau trečią kartą skelbiamą ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį pasirinktose valstybėse. Kaip Lietuvos rusakalbę, dirbančią pilietinės visuomenės srityje, mane tai sudomino, bet prisipažinsiu – mano smalsumas buvo daugiau antropologinis nei egzistencinis: kuo gi remiasi Rusijos žmogaus teisių ekspertas ir kas man, pasak jo, gresia Lietuvoje?
Nusprendžiau pasigilinti į įspūdingos apimties (1800 puslapių) dokumentą – jame Lietuvai skirta 80 puslapių. Greitai peržvelgus visų paminėtų valstybių sąrašą, pagal skirtą dėmesį esame penktoje vietoje po Ukrainos, Latvijos, Estijos ir JAV. Nors pačioje ataskaitoje nerašoma apie „pasirengimą masinėms deportacijoms“, ją verta nagrinėti ne tik saugumo institucijoms, bet ir plačiajai visuomenei, kad suprastume, kaip konstruojama alternatyvi tiesa ir kaip tokiais žmonėmis kaip aš – Lietuvos rusakalbiais – prisidengiama siekiant pateisinti Rusijos imperines užgaidas.
