Apie Aido Marčėno mirtį sužinojau lėktuvui kylant link Paryžiaus. Dar prieš pakylant virš debesų telefonas spėjo priimti SMS žinutę. Perskaičiau. Kurį laiką negalėjau patikėti.
O tada pagalvojau – Aidas šitoje vietoje būtinai būtų pajuokavęs. Jis turbūt būtų pasakęs: „Pažiūrėk pro langą. Matai? Kylu.“
Ne šiaip į dangų. Į amžinąjį poetų Parnasą. Nuo šiol jis bus pasiekiamas kitu būdu nei SMS. Per savo eilėraščius. Per prisiminimus. Per tą ypatingą šypseną, kuri lydėdavo net jo liūdniausias mintis.
Prisiminiau vieną vasarą. 1975-uosius. Palangos kempingą, kuriame mūsų šeimos kasmet kartu atostogaudavo. Aido tėvas, smetoninio karininko sūnus, iš pušinių lentų buvo pagaminęs įspūdingą zenitinę patranką. Iš jos šaudėme į virš pajūrio „skrendančius“ lėktuvus su raudonomis žvaigždėmis. Tėvai buvo įskiepiję aiškų supratimą, nuo ko reikia gintis.
Todėl ir gynėme Lietuvos pajūrį, kaip tik gali jį ginti vaikai. Aidas visada numušdavo daugiau lėktuvų negu aš. Jo jaunesniojo brolio Mindaugo prie patrankos beveik neprileisdavome – buvo per mažas. Aidas buvo taikliausias iš mūsų visų.
