Simfoninio orkestro garsų kupinas Bernardinų sodas, saulės atokaitoje ramybe besimėgaujantys miestelėnai, maudynių klegesys Neryje ir guvus kamuoliukų mušinėjimas lauko teniso kortuose – tokiu ritmu vasarą alsuodavo Vilnius 20 a. pradžioje ir tarpukariu. Iš šiandienos skubaus tempo į senąjį Vilnių kviečia nusikelti Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinio Signatarų namų edukatorė Liveta Repšienė, rašoma LNM pranešime žiniasklaidai.
Pramogauti – į Bernardinų, Šveicariškąjį ir Šumano Botanikos sodus
Vilniečiai, kurie norėdavo laiką praleisti arti miesto centro, vasarą turėjo nemažai pasirinkimų. 20 a. pradžios Vilniuje buvo galima apsilankyti Bajorų vasaros klube, įsikūrusiame Trijų Kryžių kalno papėdėje, Bernardinų sode – čia veikė vasaros teatras. Taip pat vasarojančių miestiečių greta laukdavo Botanikos sodas su dar vienu vasaros teatru ir restoranu.
Kiek toliau nuo miesto centro, Paplaujos (dab. Paupio) rajone, veikė terasomis į Vilnelės slėnį besileidžiantis Šveicariškasis sodas. Jame svarbią vietą užėmė vasaros teatrų spektakliai, lankytojams taip pat buvo siūlomi įvairūs koncertai ir kitos pramogos.
Pavyzdžiui, minėtas Šveicariškasis sodas 1904 m. išleistame Vilniaus kelionių vadove apibūdintas kaip puikių gėlių lysvių, gražių takelių ir fontano vieta – tai buvo daug šešėlių suteikiantis patogių pasivaikščiojimų sodas. Vaikščiojimas po tokius sodus buvo ypač populiari viduriniosios klasės žmonių, inteligentų pramoga.
