Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kaip lengvai atominė energetika gali tapti karinio šantažo įrankiu. Šiandien, kalbant apie branduolinę saugą regione, pirmiausia reikia pradėti nuo Ukrainos – valstybės, tapusios Rusijos agresijos auka ir jau ketverius metus priverstos saugoti branduolinę infrastruktūrą karo sąlygomis.
Zaporižios atominės elektrinės užgrobimas išlieka beprecedentis atvejis branduolinės energetikos istorijoje. Didžiausia Europos atominė elektrinė nuo 2022 m. yra Rusijos okupantų rankose. Tai reiškia, kad branduolinės saugos rizika ten kyla ne dėl Ukrainos veiksmų, o dėl paties okupacijos fakto.
Elektrinė yra atskirta nuo įprastos Ukrainos priežiūros sistemos, jos personalas dirba nuolatinio spaudimo sąlygomis, o išorinis elektros tiekimas nuolat priklauso nuo karo veiksmų ir pažeidžiamos infrastruktūros. Net ir sustabdytiems reaktoriams būtinas patikimas elektros tiekimas, kad būtų aušinamas branduolinis kuras ir veiktų saugos sistemos. Todėl kiekvienas elektros linijų pažeidimas, artilerijos ar dronų smūgis netoli infrastruktūros yra tiesioginis branduolinės saugos išbandymas visai Europai.
Per pastaruosius porą metų Ukrainos branduolinės saugos padėtis iš esmės pasikeitė. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiai Zaporižios AE okupacijai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų nuolatiniam buvimui objekte. Vėliau problema išsiplėtė: Rusija pradėjo sistemingai smūgiuoti Ukrainos energetikos infrastruktūrai, nuo kurios priklauso ir kitų atominių elektrinių sauga – Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos AE bei Černobylio zonos objektų.
