Šalies prezidentas netrukus pasirašys dekretą dėl kultūros ministro skyrimo. Jau penktą kartą per nepilnus dvejus metus. Kokie buvo šie dveji kadencijos metai kultūros bendruomenei ir ko tikėtis iš likusių?
Šarūnas Birutis, Vaida Aleknavičienė, Ignotas Adomovičius, vėl Aleknavičienė, o dabar – Lukas Alsys. Tiek paskirtų kultūros ministrų per vieną kadenciją Lietuvos istorijoje dar nėra buvę, ką jau kalbėti apie tai, kad ši dar net neįpusėjo. Paradoksalu, bet kaip bepažiūrėsi, daugiausiai nuveikė Adomavičius. Jis per kelias dienas savo akibrokštais ir nekompetencija sugebėjo taip sutelkti kultūros bendruomenę, kad jos įžiebti protestai nuvilnijo ne tik Vilniuje, bet ir atokiausiuose šalies kampeliuose – nepaisant vietinių vadukų draudimų kabinti plakatus ar rodyti palaikymo ženklus.
Kitų dviejų ministrų „rimtesnius darbus“ mato tikriausiai tik jie patys. Mes gi matome: kryptį „nedėkim neigiamo štampo rusų kultūrai“, padidintą PVM kultūros renginiams, numelioruotą kultūros biudžetą, bandymą užgrobti LRT ar Lietuvos nedalyvavimą Venecijos architektūros bienalėje. Matome mokesčių vengusiam ir milijonines baudas už tai gavusiam Ramūno Karbauskio „Agrokoncernui“ suteiktą nacionalinio mecenato vardą bei gėdingus bandymus pasitvarkyti įstaigų vadovų skyrimo tvarkas taip, kad ministras asmeniškai galėtų pasirinkti sukalbamesnį, tylesnį ar lojalesnį. Jei Š. Birutis iš kultūros leidinių atėmė 200 tūkstančių eurų, tai V. Aleknavičienė nuo Medijų rėmimo fondo nurėžė daugiau nei pusę milijono (tiesa, vėliau juos grąžino – iš gynybos biudžeto). Matėme chaosą su kultūros pasu, antrus metus besitęsiantį neveiklumą dėl Nacionalinės koncertų salės reikalų ir demonstratyvų valdžios atsiribojimą nuo kritikų, kuomet Arūnas Gelūnas ar Gintarė Masteikaitė buvo tiesiog pašalinti iš „Lietuva 2050“ programos komandos.
