Kas skatina žmogų, kurio gimtoji kalba nėra lietuvių, atsiversti Maironio, Sigito Gedos ar Justino Marcinkevičiaus eiles? Kodėl lietuvių poezija šiandien tampa sava žmonėms, atvykusiems iš skirtingų pasaulio šalių? Atsakymų į šiuos klausimus buvo galima ieškoti šių metų tarptautiniame festivalyje „Poezijos pavasaris“, kuriame poezija tapo ne tik literatūros, bet ir kultūrų dialogo kalba, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
Jau ne vienerius metus Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės remia festivalio renginius, skatinančius tautinių bendrijų dalyvavimą Lietuvos kultūriniame gyvenime ir kuriančius erdvę skirtingų kultūrų dialogui. Šiemet departamento finansuotas renginių ciklas pakvietė pažvelgti į lietuvių literatūrą iš skirtingų perspektyvų – nuo istorinio Vilniaus krašto literatūrinio paveldo iki šiandien Lietuvą savo namais pasirinkusių žmonių balsų.
Pirmasis renginys vyko Vladislavo Sirokomlės muziejuje, ten poezijos mylėtojai susitiko su poetėmis, prozininkėmis ir vertėjomis Birute Jonuškaite, Rūta Mikulėnaite-Jonuškiene, Nijole Maryte Šerniūte bei poetu Juzefu Šostakovskiu. Susitikime skambėjo lietuvių ir lenkų literatūros tradicijos, buvo kalbama apie kūrybą, vertimus ir daugiakalbį Vilniaus krašto kultūrinį paveldą, primenantį, kad poezija nuo seno buvo skirtingų tautų dialogo erdvė.