Miškas neturi lobisto. Upė neturi pažįstamų ministerijose. Ateities kartos negali ateiti į Vyriausybės posėdį ir paprašyti palankesnio sprendimo. Todėl valstybėje egzistuoja Aplinkos ministerija. Tam, kad šalia garsiausių ir stipriausių interesų – statybų, pramonės, išteklių naudojimo – būtų atstovaujama ir tam interesui, kuris dažniausiai neturi nei pinigų, nei įtakos: švari aplinka, gamta ir ateities kartos. Bet pastaraisiais metais Lietuvoje šį principą tarsi pamiršome.
Aplinkos ministerija pernelyg dažnai buvo traktuojama ne kaip viena svarbiausių ateities politikos institucijų, o kaip portfelis, kurį galima atiduoti politinių derybų pabaigoje.
Po 2024 metų Seimo rinkimų socialdemokratai ją perdavė „Nemuno aušrai“ – kriminalinį šešėlį nešiojančiai politinei jėgai, kurios dalyvavimas valdžioje nuo pirmų dienų kėlė klausimų dėl vertybinių standartų ir pagarbos konstituciniams principams.
Tačiau problema buvo ne tik tai, kam atiduotas portfelis. Problema buvo ir kokia žinutė siunčiama renkantis žmones, kuriems patikima saugoti viešąjį interesą.
Pirmiausia ministerijos vadovu tapo Povilas Poderskis – buvęs vėjo energetikos sektoriaus lobistas. Srities, kurioje pati Aplinkos ministerija priima svarbius reguliavimo sprendimus.
