Kasdien girdėdama palinkėjimus Lietuvos radijui šimtmečio proga prisiminiau nuotrauką iš menininkės Veronikos Šleivytės archyvo. Kostiumais vilkintys vyrai, moterys, ryšinčios baltas skareles, vaikai nuskustomis galvomis susėdę aplink stalą, o ant jo – kadro centre – didelis radijas. 1935 m. balandžio 20 d. vakare kaimynai susirinko į Šleivių trobelę Viktariškiuose pasiklausyti Kristaus iš mirusių prisikėlimo mišių Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje.
Praėjo tik devyneri metai nuo tada, kai radijas atsirado Lietuvoje, ir štai jis jau tapo svarbiausiu Velykų atributu šiaurės Lietuvos kaime, pasiekė varganą bežemio valstiečio trobelę. Spėju, kad šią naujovę galėjo parūpinti pati Veronika – juk ji ką tik baigė Kauno meno mokyklą, buvo vertinama fotografė ir dailininkų bendruomenės narė, mėgavosi miestietišku gyvenimu. Bet ir stengėsi palaikyti ryšius su namiškiais, nuolat jiems siuntė nuotraukas su šmaikščiais įrašais. Ir štai nauja ryšio priemonė – radijas.
Aplink jį susibūrę tolimo kaimo gyventojai švenčia Velykas nebe vieni, o su visa Lietuva. Radijas čia ne tik neša žinią, bet ir sujungia visus ritualui, kuria bendrystę su šalia nesančiais, nepažįstamais ir nematomais.
