|00:00
Sunkiausia gyvenimo situacija Egidijaus laukė ne vilkint policijos pareigūno uniformą, o namuose. Dar ankstyvoje vystymosi stadijoje su žmona išgirdę apie prognozuojamą sūnaus diagnozę, iš medikų žvilgsnių jiedu suprato – bus nelengva. Iki 18 metų Evaldas gyveno su tėvais namuose, po to – globos namuose, o nuo 2025 vasario mėnesio teismo sprendimu jaunas vyras priverstinai gydomas Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, į kurią sūnų šiandien lydi ir pats Egidijus, įsidarbinęs psichiatrijos skyriuje.
Viso pokalbio klausykite čia:
|00:00
– Ar prisimenate, kada pirmą kartą supratote, kad jūsų šeimos gyvenimas bus kitoks? – Kai dabar grįžtu į praeitį, ganėtinai aiškiai atsimenu momentą, kai Vilniuje, vaiko raidos centre, gydytojų komisija pradėjo aiškinti apie sūnaus būseną ir būklę. Supratau, kas mūsų laukia, iš jų išraiškų – bus sunku. 2003 m. jo diagnozė buvo ganėtinai nauja, todėl mums tik palinkėjo stiprybės. – Koks buvo jūsų gyvenimas iki susilaukiant sūnaus? – Buvome standartinė jauna šeima, pirmoji gimė dukra, po šešerių metų – sūnus. Mano žmona yra medikė, aš dirbau policijoje. Turėjome butą mieste, gyvenome su paskolomis – taip, kaip kiti paprasti žmonės. Kai gimė Evaldas, jau turėjome su kuo jį palyginti, matėme, kad viskas bus kitaip. Jis vengė akių kontakto, dar būdamas kūdikis, jis elgėsi ne taip. Prasidėjo mūsų kelionė po gydymo įstaigas.
