Kas nutinka, kai nustoji skubėti ir pasirenki keliauti 4 kilometrų per valandą greičiu? Keliautojų pora iš Lietuvos į šį klausimą atsako žygiuodami per Japoniją – jau įveikė daugiau nei tūkstantį kilometrų ir kasdien eina toliau. Tai ne tik kelionė per šalį, bet ir bandymas iš naujo atrasti paprastus dalykus, žmones ir save.
Ar kada esate galvoję pereiti šalį savomis kojomis? Keliautojams Dovilei Petkevičiūtei ir Juliui Masilioniui tokie žygiai jau beveik tampa gražia tradicija.
Pernai per penkis mėnesius perėję Jungtines Valstijas – nuo Meksikos iki Kanados sienos per aukščiausias kalnų viršūnes, šiuo metu jie bando pereiti Japoniją – nuo pietų pasiekti pačią šiaurę. Pora šioje svečioje šalyje jau įveikė trečdalį numatyto atstumo – nuėjo daugiau nei tūkstantį kilometrų, ėjo 61 dieną. Planuose – dar pusantro mėnesio kelyje.
Jų tikslas – lėtai skanauti gyvenimą ir šalį, per kurią keliauja, priversti save išeiti iš pažįstamos rutinos.
„Artėja mano trisdešimtasis gimtadienis, gyvenime atsirado labai didelis stabilumas ir pastovumas. Atrodo, kad kiekvieną dieną žinau, kas rytoj nutiks: žinau, kas bus, kai atsikelsiu, kas bus, kai nueisiu į darbą. Ir ta mintis, ar taip bus visą likusį gyvenimą, kažkaip gal pradėjo gąsdinti“, – mintimis dalijasi D. Petkevičiūtė.
