Ieva Barbora Juozapaitytė-Varnienė šiandien yra viena ryškiausių jaunosios kartos operos solisčių, tačiau jos kelias į sceną nebuvo toks tiesus, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Garsioje muzikų šeimoje užaugusi atlikėja neslepia, kad pavardė neatvėrė visų durų – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ji neįstojo iš pirmo karto, o prieš pasirinkdama dainininkės kelią spėjo dirbti ir visai kitus darbus.
Viso pokalbio klausykite čia:
|00:00
– Ar kada nors gyvenime tau yra tekę pasvajoti apie kitą, ne dainininkės, profesiją? – Man yra tekę ne tik svajoti, bet ir dirbti kitą darbą. Pradėjau dirbti sulaukusi 16 metų. Pirmą vasarą dirbau prekybos centre, buvau jaunesnioji konsultantė – pasakojau žmonėms apie ūkio ir namų apyvokos prekes. Man dabar labai gaila tų žmonių, kurie manęs klausė. Vėliau dirbau nuostabių žmonių klinikoje, kuri teikė ir grožio, ir psichologines paslaugas – tai buvo vienas gražiausių etapų, ten pradirbau iki antrojo kurso, dirbau administratore (...). Atsimenu šį etapą kaip labai gerą.
– Kodėl tokiame jauname amžiuje sugalvojai, kad nori dirbti? – Aš pati labai norėjau dirbti, tėvelis netyčia pamatė prie namų kabantį skelbimą, man jis patiko. Visai netyčia dviese su kaimyne vakarais ten pradėjome dirbti. Atsimenu, kaip gerai jaučiausi, jog galiu pati užsidirbti pinigėlių savo reikmėms. Tos reikmės buvo mažos, norėjau džiuginti tėvus, kažką nusipirkti sau.
