Šiemet Lietuvoje jazminai žydi neįprastai gausiai. Jų kvapas užlieja miestų gatves, sodus ir kiemus, primindamas vasaros grožį, šeimos susibūrimus ir ramias birželio popietes. Tačiau ne visiems jazminai reiškia vien džiaugsmą. Kai kuriems jie primena akimirką, kai į įprastą gyvenimą įsiveržė okupacija, represijos ir prievarta.
Šį pasakojimą išgirdau birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Vievio miesto kapinėse vykusiame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių pagerbimo minėjime. Juo pasidalijo Dalia Charūnienė, prisimindama savo tėvelio Viktoro Opulskio išgyvenimus. Klausantis šių žodžių buvo sunku nejausti, kaip praeities istorija persipina su dabarties pasaulio įvykiais.
Viktoro prisiminimas prasideda beveik idiliškai. Birželio 13-oji, Antaninės. Šeima susirinkusi sode Kaune, ragauja močiutės rabarbarų pyragą, geria dėdės Antano gamintą obuolių vyną, dainuoja ir mėgaujasi vasaros vakaru. Tačiau ore tvyro sunkiai nusakomas nerimas.
Jaunuolių smalsumas nuveda į Ąžuolyną. Ten – neįprastas vaizdas: vienas po kito važiuoja atviri sunkvežimiai, pilni sovietų kareivių. Kariškių vis daugėja, jie ginkluoti, žmones veja šalin ir neleidžia prieiti arčiau. Niekas dar nežino, kas vyksta, tačiau nuojauta kužda, kad artėja kažkas blogo.
