Raseiniuose gyvenanti Danutė Žakaitienė gimė tremtyje, su šeima grįžusi į tėvynę tada dar mažučiukė mergytė nė nedrįso kalbėti lietuviškai, dėl to buvo pravardžiuojama „ruskike“. Vis dėlto, greitai čia apsiprato, o suaugusi pasirinko lietuvių kalbos mokytojos kelią. Ji pasakojo iki šiol nežinanti, kodėl jos senelių šeima buvo ištremta. „Mano mama net nebuvo sąraše, tik paklausė rusiškai: kieno tu dukra? Jai atsakius pasakė lipti į mašiną, kuri vežė į tremtį“, – dalijosi Danutė.
„Nebėra ko paklausti, nežinau, kodėl mamos tėvų šeimą ištrėmė. Seneliai turėjo tik 18 hektarų žemės. Teta sako, kad galbūt dėl to, bet aš galvoju, kad dėl vaikų, nes vienas išėjo į miškus, o kitas, Petras, pabėgo iš tarybinės armijos. Karo metais per Dubysą ėjo frontas, Raseiniuose vyko garsus tankų mūšis. Senelių sodyba stovėjo ant Dubysos kranto, visi žinojo, kad joje buvo vokiečių štabas. Teta prisimena, kad kariai duodavo šokolado, patys nuo ryto iki vakaro tik skusdavosi ir kvėpindavosi, o mamai liepdavo valgyt virti. Vokiečiai nueidavo į bet kurią sodybą ir šeimininkams liepdavo kiaulę papjauti ar patys nušaudavo. Senelis, kadangi mokėjo vokiečių kalbą, kartą ir pasakė jų viršininkui: „Būkit geri, mano kaimynų kiaulių negalabykit.“ Jie paklausė ir maisto ieškoti vykdavo toliau. Tai galbūt ir dėl to“, – svarstė ji.
