Trims dienoms atidaryta beveik aštuonis dešimtmečius neveikianti Vilniaus Šventojo Stepono bažnyčia. Vykstant Gailestingumo kongresui, šiame kultūros paveldo objekte – diskusijos apie priklausomybes, pagalbą sergančiųjų artimiesiems.

21 amžiaus pabaigoje idėja statyti Šventojo Stepono bažnyčią ir šalia jos įkurti prieglaudą kilo tuo metu Vilniuje gyvenusiam jėzuitų kunigui Simonui Visockiui. Po maro ir badmečio, kai žmonėms ypač reikėjo pagalbos.

„Ji turėjo atlikti, patarnauti dvasiniams poreikiams čia gyvenančių Rūdninkų priemiestyje žmonių, ir svarbiausia buvo bažnyčios prieglaudos – špitolės, Švento Lozoriaus vardu vadinamos, kurioje gyveno ir buvo globojami žmonės – nepasiturintys, seni, neįgalūs“, – sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Liudas Jovaiša.

Vėliau bažnyčia tapo prieglobsčiu ir namais įvairioms vienuolijoms.

„Švento Roko broliai, Marijos gyvenimo seserys arba marijavitės ir tarpukariu vienuoliai saleziečiai“, – teigia L. Jovaiša.