Antazavės dvare – Algio Griškevičiaus tapybos ir fotografijų paroda „Lietuvių dvasios restauracija“. Joje meniniai pasakojimas apie žmogų ir jo pėdsakus – nuo tiesioginio buvimo fotografijose iki išnykimo ir virsmo simboliais tapybos darbuose.
Viename Antazavės dvaro aukšte – fotografijose įamžinti žmonės, kitame jų jau nebėra. Taip menininkas Algis Griškevičius parodoje „Lietuvių dvasios restauracija“ kuria pasakojimą apie žmogų, jo ryšį su aplinka ir tai, kas lieka jam pasitraukus. Tapyba ir fotografija čia susijungia į vientisą istoriją, kviečiančią pažvelgti į lietuviškos tapatybės ženklus.
„Tapyboje pas mane, kaip matote, žmonės beveik neegzistuoja, o fotografijoj – vien žmonės veikia. Ten tas absurdiškas žmonių veikimas atveda prie visiško žmonių išnykimo tapyboje“, – sako menininkas.
Ir fotografuodamas, ir tapydamas A. Griškevičius kuria tarp realybės ir vaizduotės balansuojantį pasaulį. Menininko darbuose dažnai atsikartoja laukai, medžiai, kaimo aplinka, netikėtos konstrukcijos bei simboliniai veiksmai, kviečiantys ieškoti gilesnių prasmių.
„Aš galiu fotografijoje išreikšti savo tokius sumanymus, kurie susiję su literatūrinėmis potekstėmis, su istorijom, kurias aš pats sukuriu, surežisuoju ir įgyvendinu, o tapyboje yra daugiau toks dvasinis peizažas“, – aiškina A. Griškevičius.
