Pirmą kartą su Ulrike Jansen susitikau koncerte Nyderlandų ambasadoriaus rezidencijoje – tai buvo puikus renginys, derinantis kultūrą ir viešąją diplomatiją. Netrukus išsiaiškinau, kad žavinga jos išvaizda slepia visiškai kitokį pasaulį – dienas ji leidžia mokydama motyvuotus netoliese esančios Jėzuitų gimnazijos moksleivius vokiečių kalbos. Šis dvilypumas puikiai apibūdina Ulrikę, kurios karjera apima profesionalų modelio darbą, prabangias golfo keliones ir vėlyvą karjeros posūkį į pedagogiką.
Susitikę jos namuose Hanau mieste aptarėme dešimtmetį, praleistą Lietuvoje, kur ji sugebėjo suderinti pamokų rimtį su šurmuliuojančiu Vilniaus socialiniu gyvenimu. Šilti, nuoširdūs ir dažnai su humoru perteikiami Ulrikės prisiminimai tūkstančiams į Baltijos šalis perkeliamų vokiečių karių galėtų tapti gairėmis, kaip įsimylėti lietuvišką sielą.
– Ar prieš Vokietijos vyriausybei paskiriant jus į Vilnių ką nors žinojote apie Lietuvą ar patį miestą?
– Tiesą sakant, kai sužinojau, kad vyksiu į Vilnių, į Lietuvą, labai susidomėjau, bet žinojau tikrai nedaug. Anksčiau daug keliavau po pasaulį. Keliauti pradėjau dar būdama labai jauna, tyrinėjau pasaulį, bet šios jo dalies nebuvau aplankiusi. Žinojau nedaug, bet iškart sėdau prie interneto ir pradėjau skaityti apie Vilnių. Tai buvo 2012 metai, o per ateinančius kelis metus sužinojau tikrai daug.
