Visuomenėje kilus diskusijoms dėl 63 Seimo narių iniciatyvos surengti patariamąjį referendumą dėl šeimos apibrėžimo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, viešojoje erdvėje išryškėjo skirtingos šios iniciatyvos interpretacijos bei vertinimai.
Vieni šią iniciatyvą vertina kaip svarbią demokratinio proceso išraišką, suteikiančią Tautai – Lietuvos respublikos suverenui, kuriam priklauso aukščiausių teisių visuma valstybėje – galimybę tiesiogiai išreikšti savo valią dėl Konstitucijos nuostatų turinio bei jų galimo keitimo ar papildymo.
Kiti referendumą laiko politiniu manevru prieš artėjančius 2027 m. pavasario savivaldos rinkimus, kelia klausimus dėl menamų žmogaus teisių pažeidimų, tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymo, prieštaravimo Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir vertybėms. Viešojoje erdvėje netrūksta pagąsdinimų, jog tokio pobūdžio iniciatyvos gali turėti rimtų pasekmių Lietuvos santykiams Europos Sąjungoje.
Nepaisant skirtingų pozicijų, ši diskusija atskleidžia kur kas fundamentalesnį klausimą – kokia yra Tautos, kaip suvereno, vaidmens reikšmė šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje ir kam Lietuvoje priklauso aukščiausia teisė spręsti dėl svarbiausių Konstitucijos nuostatų aiškinimo, keitimo bei įtvirtinimo? Kartu kyla klausimas, kaip pasiekti ilgalaikį konstitucinį stabilumą ir išvengti situacijos, kai esminiai valstybės bei visuomenės gyvenimo klausimai tampa priklausomi nuo interesų grupių įtakų. Šiame kontekste svarbu apibrėžti, į kokius principinius klausimus šiandien turėtų būti sutelktas visuomenės dėmesys bei pilietinis dialogas, nes priimtų sprendimų pasekmės jau netolimoje ateityje palies kiekvieną iš mūsų.
