Galbūt tikrosios kino žvaigždės yra miestai? Jei taip, Klaipėda švyti vis ryškiau. Renesansiškai. Šiame tekste, pažadu, bus visko: džiazo, madlenų, kokteilių, aistros, pora vietinės kino industrijos judintojų gal kiek pavargusiomis, bet degančiomis akimis. Kilstelėtų uodegų. Net vilties laimėti džekpotą. Tik pradžiai Didžiojon Britanijon. Trumpam.
Pirma scena: Londonas
Vasario pabaigą palydėjusi Londone, aštriai suvokiau, kaip tiksliai ir tikslingai esu vedžiojama. Tą vakarą, kai teksto apie atgimstančią uostamiesčio kino industriją ląstelės dauginosi nebent giliai pasąmonėje, su sese ir jos vyru atsidūriau viename Šiaurės Londono Islingtono rajono bare. Tokioms, žvelgiant iš gatvės, rodos, niekuo neišsiskiriančioms vietelėms, dedamos if you know, you know karūnos.
Nedidukėje patalpoje klasikines džiazo ir bliuzo temas fortepijonu skambino Maurice`as, pagyvenęs džentelmenas santūriu veidu, bet siautėjančiais pirštais. Klavišais jie lakstė kaip mano akys erdvėje – nuo film noir estetiką atkartojančių interjero detalių iki Luchino Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“ plakato ar prie laiptų ant sienos krentančių kinematografiškų vyro ir moters siluetų šešėlių.
Mes buvome kine. Kažkur ten, į ką nuo realybės pabėgama maždaug devynių milijonų žmonių supermoderniame mieste.
