Naudoto automobilio pirkimas dažnai prasideda nuo klausimų apie ridą, variklį, kėbulą ar serviso istoriją, tačiau problemos neretai išryškėja tik po sandorio – kai paaiškėja gedimas, dokumentuose nurodyta ne visa kaina arba pardavėju įrašytas ne tas asmuo, kuriam iš tikrųjų sumokėti pinigai. Tokiais atvejais svarbu ne tik tai, kas automobiliui nutiko, bet ir ar pirkėjas gali įrodyti, ką, iš ko ir kokiomis sąlygomis įsigijo. Kokias klaidas dažniausiai daro naudotų automobilių pirkėjai ir kuo vėliau gali pasinaudoti pardavėjai, pranešime žiniasklaidai aiškina teisės firmos „Sorainen“ teisininkas Nojus Jašmontas.
„Didžiausia klaida – pirkti automobilį pagal pardavėjo pasakojimą, o ne pagal dokumentus ir patikros rezultatus. Naudoto automobilio pirkimas visada susijęs su rizika, tačiau ginčo atveju labai svarbu, ar pirkėjas galės įrodyti, iš ko pirko automobilį, kiek už jį sumokėjo, kokia buvo automobilio būklė ir kokius trūkumus pardavėjas atskleidė“, – sako N. Jašmontas.
Sutartyje turi sutapti pardavėjas, pinigai ir automobilis
Svarbiausias dokumentas perkant naudotą automobilį yra pirkimo-pardavimo sutartis arba kitas nuosavybės įgijimą patvirtinantis dokumentas. Anot N. Jašmonto, jame turėtų būti tiksliai nurodytas pardavėjas, pirkėjas, automobilio duomenys, VIN kodas, rida, tikroji kaina, atsiskaitymo būdas, žinomi defektai, autoįvykiai ir automobilio perdavimo aplinkybės. Ne mažiau svarbu išsaugoti skelbimą, mokėjimo įrodymą, susirašinėjimą su pardavėju, serviso diagnostikos dokumentus ar kitus įrodymus, kurie vėliau gali parodyti, kokios būklės automobilis buvo perduotas pirkėjui.
