Didelius dalykus gali pamatyti per atstumą, ir laiko atstumas ne išimtis. Gegužei einant į pabaigą, atsigręžkime į mūsų pasirodymą Eurovizijoje – ne į muziką, įvaizdį, scenografiją – bet į pagrindinę idėją. Lion Ceccah „Sólo quiero más“ – „Aš tik noriu daugiau“ palietė mūsų širdis, nes kalba apie žmogiškumo slėpinį. Mes, žmonės, visuomet norime daugiau. Tai galima neigti, iš to galima juoktis, o galima pasinerti į šio slėpinio ištakas.
|00:00
Neatsitiktinai šiemet Eurovizijoje greta viena kitos atsidūrė dvi skirtingos dainos apie tą patį žmogaus „noriu daugiau“. Viena tai pavertė vartojimo karikatūra, kita – egzistenciniu šauksmu.
Graikijos atstovo Akylo daina „Ferto“ reiškia „duok“, „atnešk“. Joje šis visiems pažįstamas troškimas – tapo blizgia, ironiška vartojimo parodija, kur „daugiau“ reiškia daugiau daiktų, prabangos, statuso ir reginio. Tai tinka ir pačiam Akylui, ir visai Eurovizijai. Graikas, žinoma, yra teisus – daugelis mūsų norų iš tiesų būna paviršutiniški: mes vaikomės komforto, aplodismentų, daiktų ir patirčių, kurias tuoj pat skubame pakeisti. Kitomis, ir dar kitomis.
Lietuvos atstovas Lion Ceccah „Aš tik noriu daugiau“ dainavo kitaip. Man labai artima tai, kad dainavo jis ne ironiškai, ciniškai, ne išjuokdamas žmogaus tuštybę, o šaukdamas iš pačių mūsų būties gelmių. Todėl dainoje užkoduota mintis ir palietė mus: ji ne tyčiojosi iš žmogaus troškimo, bet jį suprato. Mes iš tiesų norime daugiau. Ir ne tik daiktų – norime daugiau grožio, sveikatos, meilės, prasmės ir paties gyvenimo. Šis ilgesys neretai rizikuoja nuslysti į paviršių, bet savo gelmėje trokšti daugiau nėra yda. Tai mūsų kūrybos, bendrystės, tikėjimo, pažangos, mūsų žmogiškumo variklis. Visi mūsų tikslai šaukia pasauliui – noriu daugiau ir geriau.
