Tikri stebuklai toje Dzūkijoje: pakeli akis į dangų, matai kaip ežerai skraido. Jie gali ir nukristi, jei debesies vardą atspėsi. Nuskendo jautis su keliomis karvėmis viename iš šio krašto bedugnių ežerų, žiūrėk, kad tik Daugų ežere neišnertų. Skauda kojas ar skrandį – keliauk į pelkę, pabraidžiosi, pagersi vandens, išsigydysi. Smėlis darže dulka, grybai nedygsta? Reik našlei upę arti. Išars vagą – po trijų dienų ims lyti, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.
„Vanduo Dzūkijos sakytinėje kultūroje siejamas su visais trimis pasaulio lygmenimis – dangumi, žeme ir požemiais. Tai vienas svarbiausių žmogaus gyvybės ir kūrybos energijos šaltinių“, – sako Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos kultūros paveldo specialistė Dalia Blažulionytė.
Pirmąjį birželio savaitgalį – birželio 6–7 dienomis – duoklė vandeniui bus atiduota tradicinėje Varėnos vasaros turizmo atidarymo šventėje „Nerk į vasarą gamtos ritmu“. D. Blažulionytė kartu su gamtininku dr. Mindaugu Lapele čia pasakos apie vandenį dzūkų kultūroje.
Dzūkijos nematerialaus kultūros paveldo puoselėtojai šio krašto kaimuose dar pavyko rasti žmonių, vandens istorijas pasakojančių gyvai, iš savo prisiminimų. „Tikrai tikrai, nesulaukę lietaus, dzūkai eidavo upės arti. Paprastai tai darydavo našlės arba netekėjusios merginos. Esu užrašiusi pasakojimų žmonių, kurie buvo įtikėję, kad lietus ateis, jei upės vagą išarsi. Našlės tradicinėje kultūroje laikytos ribinio statuso asmenimis, jos buvo siejamos su anapusiniu pasauliu, o vanduo suvoktas kaip gyvybę ir pasaulius jungianti terpė. Būtent našlės pasiimdavo plūgą ir paprastai trys moterys su juo eidavo išilgai upės tris kartus. Sakydavo: jei atgal reikia grįžt, tai jau nebeark, plūgelį parsinešk.
