„Visi matė estrados spalvas, scenos šviesas, blizgančius atlikėjų kostiumus ir šypsenas, gastroles ir laimėtus konkursus. Bet iš tiesų po tuo spindesiu ir žavesiu buvo visai kita realybė – tamsa, kurios žiūrovas nematė“, – sako Miko ir Kipro Petrauskų namuose, Kauno miesto muziejaus padalinyje Žaliakalnyje, veikiančios ekspozicijos „Estrada. Svajonės kaina“ kuratorė Deimantė Kondrotaitė.
Laikotarpį nuo 1958 m., kai buvo įkurtas Lietuvos estradinis orkestras, iki 1990-ųjų aprėpianti ekspozicija paliečia įvairias temas – nuo estrados ištakų, atlikėjų koncertinės veiklos, sovietmečiu veikusios cenzūros iki šiuolaikinių žanro interpretacijų.
Čia lankytoją pasitinka ant palangės stovintys kaktusai, minimi kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio dainoje „Mėlynos gatvelės“, o už stiklo ekspozicijoje galima pamatyti Vytauto Kernagio akinius, Stasio Povilaičio sceninių aksesuarų (peteliškę, smokingo diržą, sąsagas), Australijos aborigenų pagamintą bumerangą, kurį Nijolė Ščiukaitė 1979 m. parsivežė iš gastrolių, Nelly Paltinienės suknelę, dėvėtą 20 a. 8–9 dešimtmečiais, Monikos Liu suknelę, kurią atlikėja vilkėjo 2022 m. „Eurovizijos“ dainų konkurse, ir daug kitų autentiškų eksponatų.
„Ekspozicijos idėja buvo gryninta ne kartą – iš pradžių svarstėme pasakoti apie kompozitorius, kurie rašė estradinę muziką, ar apie iš užsienio pasiskolintas ir perdirbtas dainas. Galiausiai viskas susidėliojo iki to, ką turime dabar. Tai estradinė muzika kaip kultūrinis reiškinys ir koks apskritai buvo muzikanto kelias sovietmečiu“, – sako D. Kondrotaitė.
