Kasmet nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ suburia Lietuvos kino bendruomenę ir tampa vienu svarbiausių metų kino įvykių. Tačiau tai – ne tik iškilminga ceremonija ar vakaras, kai įteikiamos statulėlės. Tai ir proga sustabdyti kino metus, pažvelgti į juos iš šalies ir įvardyti, kuo gyveno Lietuvos kinas, rašoma Vilniaus kino biuro ir fondo pranešime žiniasklaidai.
Apdovanojimai parodo, kokios temos ryškėjo, kokie nauji vardai kilo, kokie filmai pasiekė žiūrovus, o kurie liko siauresniame, bet itin svarbiame profesiniame lauke. Kartais šis veidrodis atspindi stiprėjančią industriją, kartais – ir tai, ko jai dar trūksta.
Apie tai – pokalbis su „Sidabrinės gervės“ organizatoriais: Lietuvos kino centro vadovu Laimonu Ubavičiumi ir AVAKA vadovu Dariumi Vaitiekūnu.
– Kaip šiandien apibrėžtumėte „Sidabrinės gervės“ vietą Lietuvos kino industrijoje – ar tai labiau šventė, ar industrijos veidrodis?
D. Vaitiekūnas: Man atrodo, kad nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ yra ir viena, ir kita. Pirmiausia, tai tikrai yra šventė – turbūt vienas iš nedaugelio momentų metuose, kai visa kino bendruomenė gali susitikti ne filmavimo aikštelėje, ne posėdyje, ne premjeros įtampoje, o tiesiog pabūti kartu ir pasidžiaugti tuo, kas sukurta. Bet kartu tai neišvengiamai yra ir industrijos veidrodis.
