Šiandien dainuojamosios poezijos pradininkui Lietuvoje Vytautui Kernagiui būtų sukakę 75 metai. Koks Vytautas Kernagis išliko jį pažinojusių žmonių atmintyje ir kaip apie jį kalbėti, šiandien LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ diskutuoja sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis, režisierė Giedrė Genevičiūtė ir atlikėjas Virgis Stakėnas.

|00:00

– Giedre, šį savaitgalį pasirodė jūsų režisuotas filmas „Mūsų draugas Kernagis“. Kodėl buvo pasirinktas draugo naratyvas?

G. Genevičiūtė: Apie V. Kernagį, kaip apie artistą, yra sukurtas nuostabus filmas. Visą jaunystę gyvenau su jo dainomis ir jos tapo lopšinėmis mano dukrai. Šis žmogus daug kam buvo artimas, tačiau jį geriau pažįstame kaip artistą. Kai Vilniaus miesto muziejuje buvo atidaryta paroda apie V. Kernagį, man pasidarė gaila, kad dauguma interviu nuguls į archyvą. Norėjosi draugų išsakytas mintis, atsiminimus ir įžvalgas sudėti į televizinę dokumentiką, kurią žmonės galėtų pasižiūrėti ne tik vieną vakarą, bet ir vėliau įsijungti darkart. Tai buvo pagrindinė idėja. Džiaugiamės, kad buvo pakalbinti tokie nuostabūs žmonės. Daug kas skambino ir rašė, kad sužinojo naujų dalykų.

– Kuriant tokius dokumentinius filmus būna baisu, kad žmogus netaptų paminklu ir išliktų gyvas. Kaip jums pavyko tai padaryti?